Startas B lygoje-nesėkmingas

Š.m. sausio 22 d.,Panevėžyje, vyko LŽRF vyrų uždarų patalpų žolės riedulio čempionato "B" diviziono varžybos.




Šiose varžybose dalyvaujančių komandų pagrindą sudaro 12-16 metų vaikinukai, kurie turi puikią galimybę tobulinti savo įgudžius ir siekti sportinių aukštumų. Nestinga šiose varžybose ir jaunatviško entuziazmo, energijos bei emocijų.

Šio diviziono varžybose SK "Ardas" savo antroje komandoje apjungė jaunystę ir patirtį. Prie jaunų vaikinukų prisijungė klubo žaidėjai bei veteranai, kurie jau nebežaidžia "A" diviziono varžybose. Jauniems žaidėjams tai buvo labai gera proga ne tik išklausyti patyrusių žaidėjų patarimų, bet ir kartų su jais pamėginti įveikti savo varžovus.

I -ame varžybų etape komandos varžėsi dvejuose pogrupiuose po 3 komandas. 1-2 vietas užėmusios komandos pateko į II etapą, kuriame vieno minuso sistema vėliau išsiaiškins "B"diviziono čempionus ir kitas prizines vietas.

SK "Ardo" klubas pogrupyje varžėsi su Širvintų SM-2 ir Šiaulių SM "Klevas". Deja, eksperimentinė klubo komandos sudėtis nesugebėjo prasimušti į sekantį etapą. Truko susižaidimo tarp skirtingų kartų žaidėjų, jauniems žaidėjams įgūdžių ir praktikos žaidime salėje, o veteranams-ištvermės ir energijos,būdingos jauniems sportininkams.

Pirmos pogrupio rungtynės prieš jaunuosius širvintiškius buvo pralaimėtos 5-0, o antroje dvikovoje su šiauliečiais vyko atkakli kova iki paskutinės rungtynių minutės. Rungtynės baigėsi kovingomis lygiosiomis 4-4, o išlyginamąjį įvartį, likus iki rungtynių pabaigos 30 sek., pelnė Mindaugas Navickas. Tačiau nei jo, nei klubo vadovo Arvydo Ilgevičiaus, Ramūno Pugačiausko ir vieno jaunojo komandos nario pelnyti įvarčiai nepadėjo komandai patekti į kitą etapą. Kas pogrupyje užims antrą vietą ir tuo pačiu tęs kovą dėl medalių sprendėsi dvikovoje tarp Širvintų SM-2 ir Šiaulių SM "Klevas". Dvikova laimėjo širvintiškiai 5-3, bet jaunieji šiauliečiai, dėka geresnio įvarčių skirtumo, galutinėje pogrupio rikuotėje aplenkė SK "Ardas".

Kitame varžybų pogrupyje į II etapą pateko Vilniaus SŽK "Žuvėdra-Tauras" ir Joniškio raj.SC. Paskutiniai liko jaunieji Kauno ŽRK "Tauras-Veršvai" atstovai.

Pergalės - nuoseklaus darbo rezultatas

Savaitgalį Panevėžyje vyko Lietuvos vyrų uždarų patalpų riedulio čempionato I rato „A“ diviziono varžybos.

I-ajame rate ryškiai prieš savo priešininkus dominavo Širvintų „Inta-Baltic Champingnons“ vaikinai. Turbūt tik jie vieninteliai Lietuvoje šiai dienai, vyrų tarpe, ir turi bent kiek normalesnes galimybes treniruotis salėje ir tobulinti žolės riedulio salės žaidimo ivairias situacijas ir niuansus. Gera standartinių situacijų realizacija dvikovų metu, fizinis pasirengimas ir ilgas atsarginių suolelis įgalina širvintiškius ir jų trenerį visų rungtynių metu palaikyti aukštą žaidimo intensyvumą, kas akivaizdžiai ir matosi rungtynių rezultatuose.

Netikėtai silpnai pasirodė Vilniaus SŽK „Žuvėdra-Tauras“. Vasarą komandą palikus keletui pajėgių žaidėjų, kurie sustiprino tiesioginius varžovus širvintiškius, jauniems vilniečiams sunku priešintis tiek fiziškai stipresniems varžovams, tiek pagrindiniam penketukui neturint tinkamos, pajėgios pamainos dalinantis žaidimo laiką su atsarginių žaidėjų suoleliu.

Vilniaus „Ardas-Rudamina“ komandai šiais metais jau turbūt nebeužteks vien tik racionalios, techniškos panevėžiečių pagalbos. Norint bent kiek rimčiau pasipriešinti energingiems širvintiškiams, reikalingas ir geras komandos fizinis pasirengimas, ko visiškai nėra komandos treniruočių procese. Komandos lyderiai sensta, o jaunimas netobulėja ir nededa tiek pastangų, kad ateityje galetų deramai konkuruoti su “Intos” komanda dėl čempionų vardo.

Širvintų „Inta-Baltic Champingnons“ – Vilniaus SK “Ardas-Rudamina-Vilniaus raj. SM – ŽRK “Vilnius” 4-0 (1-0)
Širvintų SM - Vilniaus SŽK „Žuvėdra-Tauras“ 2-3 (0-1)
Vilniaus „Ardas-Rudamina“ – Vilniaus SK “Ardas-Rudamina-Vilniaus raj. SM – ŽRK “Vilnius” 8-2 (4-2)
Širvintų SM - Širvintų „Inta-Baltic Champingnons“ 3-12 (1-4)
Vilniaus „Ardas-Rudamina“ - Vilniaus SŽK „Žuvėdra-Tauras“ 8-0 (2-0)
Vilniaus „Ardas-Rudamina - Širvintų SM 4-2 (3-0)
Širvintų „Inta-Baltic Champingnons“ - Vilniaus SŽK „Žuvėdra-Tauras“ 8-2 (4-2)
Širvintų SM - Vilniaus SK “Ardas-Rudamina-Vilniaus raj. SM – ŽRK “Vilnius” 0-3 (0-1)
Širvintų „Inta-Baltic Champingnons“ - Vilniaus „Ardas-Rudamina“ 5-1 (1-0)
Vilniaus SŽK „Žuvėdra-Tauras“ - – Vilniaus SK “Ardas-Rudamina-Vilniaus raj. SM – ŽRK “Vilnius” 1-1 (1-0)

Rikiuotė po I rato:

1.Širvintų „Inta-Baltic Champingnons“ 12 taškų (įvarčiai 29-6)
2.Vilniaus „Ardas-Rudamina“ 9 taškai (įvarčiai 21-9)
3.Vilniaus SK “Ardas-Rudamina-Vilniaus raj. SM – ŽRK “Vilnius” 4 taškai (įvarčiai 6-13)
4. Vilniaus SŽK „Žuvėdra-Tauras“ 4 taškai (įvarčiai 6-19)
5. Širvintų SM 0 taškų (įvarčiai 7-22)

Sportininkė meistriškumą demonstruoja Belgijoje

2011 m. Sausio 4 d. Giedrius VAITKEVIČIUS

24-erių Dovilė Jakaitė dabar laiminga žaisdama žolės riedulį Belgijos aukščiausios lygos Bomo „Braxgata“ klube. Puolėjos ekipa konkurencingoje lygoje žengia ketvirta. Belgijoje rungtyniaus ir jos širdies draugas — futbolininkas iš Šiaulių Mantas Kuklys.

Žolės riedulio padėtis prastėja

— Tėtis buvo rankininkas, o mama — lengvaatletė. Kaip pasirinkai žolės riedulį?

— Pasirinkau viduriuką. Pradžioje buvo mokyklinis sportas — kvadratas, tinklinis ir kita. Paskui pradėjau lankyti plaukimą. Tačiau vėliau jis man nebepatiko, nes leido kovoti su vyresnio amžiaus plaukikėmis. Likdavau gale. Pasirinkau žolės riedulį ir nesigailiu.

— Kokią matai žolės riedulio padėtį Lietuvoje?

— Šiauliuose iš salės baigia išvaryti. Jei viskas gerai, manau, važiuos į Panevėžį, kur yra geresnė salė, pritaikyta žolės rieduliui. Pernai parodytas labai prastas rezultatas lauko varžybose — iškrista į C lygą, kur turbūt per visą savo gyvavimą Lietuvoje žolės riedulys nėra buvęs.

Komandų, vaikų, besidominčiu žolės rieduliu, mažėja. Nebėra tokio tobulėjimo, kaip anksčiau. Kai buvau keturiolikos penkiolikos metų, visos bendraamžės labai norėjo, veržėsi į šalies rinktinę. Žiūrėdavau į rinktines žaidėjas ir mąstydavau, kaip noriu žaisti rinktinėje. Dabar, paklausus jaunų žaidėjų, supranti, kad jos nebetrokšta žaisti už rinktinę. Todėl nebeturime, ką užauginti.

Meistriškumą demonstruoja Belgijoje

— Kokie įspūdžiai Belgijoje?

— Pasakius, kad Lietuvoje turime tik tris stadionus, kuriuose galima žaisti riedulį, belgai stebisi, nes vien mūsų klube yra keturi. O jis įsikūręs tokiame kaimelyje kaip Kuršėnai.

Belgijoje būna, kad nepažįstami žmonės ateina, glosto rankas, giria už gerą žaidimą, jei nepasiseka — ateina, apsikabina, paguodžia. Pas mus to nebus. Mūsų žmonės, kai palaikoma komanda pralaimi, išeina dar varžyboms nesibaigus.

Kitame Belgijos klube žaidžia Ramūnė Petrauskaitė bei Jūratė Juodytė. Jų klubas tik šiemet atėjo į aukštesnį divizioną, tačiau su juo pirmąsias rungtynes sužaidėme lygiosiomis. Tai parodo, kad lygis yra pakankamai geras. Tiesa, dvi komandos taškais pabėgusios, tačiau visos kitos septynios ekipos yra tokio lygio, kad negalima prognozuoti, kaip susitikimai pasibaigs.

— Lietuvoje — finansinė krizė. Ar juntama ji Belgijoje?

— Šiek tiek. Tarkim, pernai ne tik „Braxgatos“ moterų komanda, bet ir vyrų ekipa turėjo tikrai daug legionierių. Moterų komandoje pernai buvo, berods, dvylika. Šiemet jų sumažino perpus. Vien dėl to, kad jiems klubas tikrai daug išleidžia. Prieš sezoną sakė, kad geriau mokės daugiau mažai grupei, nei po truputį daugeliui žaidėjų.

— Šventėms grįžai į Lietuvą. Kiek laiko čia būsi ir kaip leidi šventes?

— Grįžau gruodžio 17-ąją ir išvažiuosiu sausio 7-ąją. Didžiausią laiko dalį leidžiu su šeima. Lankau ir draugus.

Belgijoje žais draugas

— Širdies draugas futbolininkas Mantas Kuklys keliasi į Belgiją. Kaip pasikeis gyvenimas?

— Visada smagiau būti kartu. Mano klubo prezidentas, vos pakvietęs žaisti ir sužinojęs, kad mano antroji pusė taip pat sportininkas, visąlaik sakė, jog yra už tai, kad būtume kartu. Klubo valdyba teigia, kad tada gerėja žaidimo kokybė.

Klubas bandė padėti, bet Mantas susirado agentą ir viskas labai gerai išėjo.

Mantas žaidžia Turnhauto mieste, jis — penkiasdešimt kilometrų nuo namų, tad į treniruotes, rungtynes važinėja.

— Kaip prasidėjo jūsų draugystė?

— Universitetas suvedė. Kai pirmajame kurse vienas kitą pamatėme, vėliau ir nebeišsiskyrėme.

— Mantas teigė, kad vestuvės bus Lietuvoje, tačiau datos dar nėra. Nemelavo?

— Galvojame, bet niekas konkrečiai nėra aišku. Žiedas ant rankos jau seniai yra, užtat visi ir spaudžia, sako, kad jis baigia sudilti. Kažkada vestuvės tikrai bus.

Didžiausias prietaras — nesiūti

— Kokios įsimintiniausios tavo rungtynės?

— Turbūt įsimintiniausios tos, kurios baigėsi gerai — pergalėmis. Galbūt vienos iš įsimintinesnių — salės jaunimo iki 21-erių metų čempionato susitikimas. Finale žaidėme su Baltarusija. Įžaidėme mažąjį kampinį, aš atlikau metimą, buvo geras smūgis, vartininkė nesureagavo ir viena žaidėja gavo į kaktą. Buvo prakirsta kakta.

Skirtą baudinį bandžiau realizuoti pati ir pataikiau į virpstą. Įvartis būtų atnešęs pergalę, bet rungtynės baigėsi lygiosiomis. Po baudinių serijos pralaimėjome. Tai buvo skaudžiausia nesėkmė.

— Ar turi idealą?

— Turėjau. Nors ji jau nebežaidžia, tačiau tai idealas iš vaikystės — dviejų vaikų mama olandė Mintje Doners. Kai buvau penkiolikos, teko prieš ją žaisti. Ji paliko labai gerą įspūdį.

— Ar turi prietarų?

— Mano prietarai — tradiciniai. Vienas iš jų — nesiūti, kad neužsisiūtų vartai. Jei žinau, kad savaitgalį varžybos, visą savaitę stengiuosi nesiūti. Prieš varžybas niekada nepalieku pinigų ir nesifotografuoju.

— Kokie ateities planai?

— Reikia baigti sezoną. Neaišku, ar belgai kontraktą pratęs. Be to, mes dar treniruojame vaikus.

— Planuoji tapti trenere?

— Pagal tai, kaip viskas Belgijoje, man patiktų. Jei į treniruotę ateina po kelis šimtus vaikų, noras dirbti tikrai yra. Kai žinai, kad Lietuvoje ateis tik penki vaikai, noras mažėja. Belgijoje populiariausias dviračių sportas, vėliau belgai įvardija riedulį. Tik po jų žengia futbolas.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

GIMTINĖ: Nors Belgijoje daug šilčiau, žolės riedulio lygis aukštesnis, sąlygos geresnės, tačiau Dovilė Jakaitė teigia, kad Lietuvos visada pasiilgsta.

Į sales riedulio nenori įsileisti

Julius Bliūdžius 2011 m. sausio 3 d.
Geriausias Lietuvos žolės riedulininkas Darius Preidis teigia, kad vyrų riedulio atgimimas Lietuvoje mažai tikėtinas: tam pernelyg daug trikdžių

Panevėžietis Darius Preidis pripažintas geriausiu 2010 metų Lietuvos žolės riedulio žaidėju. Jungtinės Panevėžio ir Vilniaus komandos „Ardas“ riedulininkas tradiciniuose federacijos organizuojamuose rinkimuose triumfavo trečius metus iš eilės.

Dariau, toks pripažinimas nebuvo netikėtas? - paklausėme žolės riedulininko.
Tiesą sakant, maniau, kad šįkart geriausiu bus išrinktas jaunesnis žaidėją. Bet jei išrinko mane – malonu.

Kam būtumėt atidavęs savo balsą?
Giedriui Adomavičiui, kuris buvo pripažintas geriausiu jaunimo iki 21 metų kategorijoje. Galbūt tik dėl to, kad Giedrius dar patenka į šia grupę, jam ir nebuvo skirtas apskritai geriausio žaidėjo prizas, nors, manau, jau dabar jis gali būti vadinamas geriausiu Lietuvoje. Ir tai ne tik vieno mano nuomonė. Tai jaunas, veržlus, labai kovingas ir techniškas riedulininkas, Širvintų komandos dvasia ir lyderis, paskui save vedantis visą komandą.

Kas jums yra žolės riedulys šiame gyvenimo periode?
Mes, keturi-penki buvę kažkada Lietuvoje neįveikiamos Panevėžio komandos žaidėjai, esame išlikę dideli šios sporto šakos fanatai, vis dar galintys sportuoti ir džiaugtis žaidimu, todėl ir neapleidžiame žolės riedulio. Lietuvoje žolės riedulys nėra labai masiška sporto šaka, tad, kiek galime, prisidedame prie jos gyvavimo.

Nėra apmaudu, kad moterų žolės riedulys Lietuvoje užima tvirtesnes pozicijas?
Tai lemia gilesnės tradicijos. Nuo senų laikų buvo stipri moterų komanda, kuri dar dalyvaudavo SSRS čempionatuose. Finansavimo atžvilgiu moterų žolės rieduliui visuomet buvo lengviau. Yra kaip yra. Sunku mums kažką pakeisti. Mūsų sporto šaka nėra profesionali, viskas vyksta mėgėjiškame lygyje. Rėmėjų, susidomėjusių šia sporto šaka, daug nėra. Nėra nė vieno profesionalaus vyrų riedulio klubo, todėl ir varžybų lygis nėra labai aukštas.

Vis dėlto kalbama apie vyrų žolės riedulio atgimimą Lietuvoje. Manote, tai įmanoma?
Sunku pasakyti. Viskas nuo jaunimo priklauso. Jei treneriai sugebėtų sudominti jaunimą, būtų turnyrų, atsirastų finansų, masiškumas galbūt ir galėtų padidėti. Bet yra ir kitų problemų. Pavyzdžiui, trūksta bazių. Ne tik vasaros, bet ir žiemos sezonui. Nors salių, atrodo, yra nemažai, įsileisti žolės riedulį į jas, baimindamiesi, kad lazdomis kažkiek gadinamos grindys, mažai kas nori. Tai stabdo sporto šakos vystymąsi, populiarumo augimą.

Nemanau, kad turime galimybių lygiuotis su moterų rieduliu ir dėl to, jog vyrų žolės riedulys Europoje yra labai aukšto lygio, ir kažką pasiekti mūsų komandoms yra labai sudėtinga. Vyrų rieduly ir pinigai didesni, ir konkurencija. Pastaraisiais metais europinio lygio klubinės varžybos yra itin sustiprėję, visi geriausi pasaulio žaidėjai suvažiuoja būtent į Europos klubus, ir tai dar labiau apsunkina Lietuvos klubų galimybę konkuroti tarptautiniu mastu.

Ar Lietuvos čempionatuose atsiranda naujų vėjų?
Nors, kaip sakiau, varžybų lygis Lietuvoje nėra aukštas, manau, paskutiniu metu jis aukštesnis nei buvo anksčiau. Jaunimas pasitempė, ir tai jaučiasi. Galbūt masiškumas nedidėja, bet konkurencija kyla. Net ir vis dažnesni žaidėjų perėjimai iš vienos komandos į kitą, manau, tai rodo. Dabar yra trys komandos, galinčios pakovoti dėl pirmos vietos, kai anksčiau pagrindinė kova vykdavo tik tarp dviejų klubų. Čempionatas tapo įdomesnis.

Ar per savo sportinę karjerą turėjote galimybę išvažiuoti į užsienio klubą ir pragyvenimui užsidirbti būtent iš žolės riedulio?
Besimokydamas turėjau tokių pasiūlymų. Esu žaidęs SSRS jaunimo rinktinėje, turėjau galimybę važiuoti ir į pasaulio čempionatą, tačiau įvyko politinės permainos. Tuomet buvo pasiūlymų atstovauti Lenkijos ir Rusijos klubams. Tai nebuvo ypatingai rimti pasiūlymai, didelio noro išvykti nerodžiau ir aš, nes žinojau, kad dididelių pinigų iš žolės riedulio vis tiek neuždirbsiu.

Jums arčiau širdies lauko ar uždarų patalpų riedulys?
Mes, buvusi Panevėžio komanda, labiau specializavomės salės rieduly, todėl aš ko gero geriau jaučiuosi uždarų patalpų varžybose. Vis dėlto pakankamai komfortiškai jaučiuosi ir žaisdamas lauke, ypač pastaruoju metu, kai „Ardo“ komanda yra išties sustiprėjusi, turime keletą žaidėjų iš Baltarusijos.

Kaip sporto šaką besirenkančiam jaunuoliui paaiškintumėte, kuo įdomus žolės riedulys?
Tai nėra grubi sporto šaka, nes taisyklės to neleidžia. Labai dinamiška sporto šaka. Tiesa, nėra lengva, nes intensyvumas ir krūvis kūnui yra pakankamai didelis. Taip pat reikalinga galvosena, gebėjimas priimti greitus sprendimus. Yra daug smulkių detalių, kurios pabandžius, manau, daugelį užkabintų pasilikti žolės riedulyje.

Kuo užsiimate be žolės riedulio?
Turiu smulkų verslą.

Treneriu nedirbate?
Anksčiau dirbau. Turėjau grupę Panevėžyje, bet viskas nutrūko. Trūko finansavimo, be to, ir dauguma jaunimo nerodė didelio entuziazmo. Šiais laikais išlaikyti entuziazmą tapo labai sunku. Galimybės sugrįžti į trenerio darbą kol kas nesvarstau, bet jos neatmetu. Ateityje visko gali būti.

* * *
Virginijus KULIŠAUSKAS, pirmasis D.Preidžio treneris:

„Tai išskirtinis vaikinas. Nuo pat vaikystės Darius buvo labai darbštus, valingas ir imlus. Daug treniravosi, tuomet netrūko varžybų, todėl pasiekė neblogą lygį. Labai techniškas žaidėjas. Šiuo atžvilgiu jam ir Valentinui Jankevičiui neprilygsta niekas Lietuvoje. Yra fiziškai stiprus, taip pat mąstantis žaidėjas. Pasižymi sprogstamuoju greičiu, kuris žolės rieduly, kai dažnai reikia spurtuoti, yra itin svarbus.

Jo karta žolės rieduly galėjo pasiekti kur kas daugiau, bet tuomet, kai šiems vaikinams buvo 19-20 metų, jie nebuvo niekam reikalingi. Nebuvo įmanoma jų išlaikyti, vyrai kabinosi į gyvenimą ir rimtas žaidimas baigėsi. Vis dėlto, to įdirbio užteko. Dešimt metų rimtai nesportuoja, bet visa galva yra aukštesnis už kitus.

Visa tuometinė Panevėžio komanda buvo peraugusi Lietuvos lygį. Mušdavome po 15-20 įvarčių per rungtynes. Tereikėjo finansavimo, varžybų, rūpesčio ir būtume nuėję labai toli. Visas dėmesys buvo skirtas moterų rieduliui. Tik dabar pradėta kalbėti, kad reikalingas ir vyrų riedulio atgimimas. Bet nelabai tikiu, kad tą lygį, kurį turėjome pasiekę Panevėžy, kas nors per artimiausius dešimt metų pasieks“.