sausio 04, 2011

Sportininkė meistriškumą demonstruoja Belgijoje

2011 m. Sausio 4 d.
Giedrius VAITKEVIČIUS


24-erių Dovilė Jakaitė dabar laiminga žaisdama žolės riedulį Belgijos aukščiausios lygos Bomo „Braxgata“ klube. Puolėjos ekipa konkurencingoje lygoje žengia ketvirta. Belgijoje rungtyniaus ir jos širdies draugas — futbolininkas iš Šiaulių Mantas Kuklys.

Žolės riedulio padėtis prastėja

— Tėtis buvo rankininkas, o mama — lengvaatletė. Kaip pasirinkai žolės riedulį?

— Pasirinkau viduriuką. Pradžioje buvo mokyklinis sportas — kvadratas, tinklinis ir kita. Paskui pradėjau lankyti plaukimą. Tačiau vėliau jis man nebepatiko, nes leido kovoti su vyresnio amžiaus plaukikėmis. Likdavau gale. Pasirinkau žolės riedulį ir nesigailiu.

— Kokią matai žolės riedulio padėtį Lietuvoje?

— Šiauliuose iš salės baigia išvaryti. Jei viskas gerai, manau, važiuos į Panevėžį, kur yra geresnė salė, pritaikyta žolės rieduliui. Pernai parodytas labai prastas rezultatas lauko varžybose — iškrista į C lygą, kur turbūt per visą savo gyvavimą Lietuvoje žolės riedulys nėra buvęs.

Komandų, vaikų, besidominčiu žolės rieduliu, mažėja. Nebėra tokio tobulėjimo, kaip anksčiau. Kai buvau keturiolikos penkiolikos metų, visos bendraamžės labai norėjo, veržėsi į šalies rinktinę. Žiūrėdavau į rinktines žaidėjas ir mąstydavau, kaip noriu žaisti rinktinėje. Dabar, paklausus jaunų žaidėjų, supranti, kad jos nebetrokšta žaisti už rinktinę. Todėl nebeturime, ką užauginti.

Meistriškumą demonstruoja Belgijoje

— Kokie įspūdžiai Belgijoje?

— Pasakius, kad Lietuvoje turime tik tris stadionus, kuriuose galima žaisti riedulį, belgai stebisi, nes vien mūsų klube yra keturi. O jis įsikūręs tokiame kaimelyje kaip Kuršėnai.

Belgijoje būna, kad nepažįstami žmonės ateina, glosto rankas, giria už gerą žaidimą, jei nepasiseka — ateina, apsikabina, paguodžia. Pas mus to nebus. Mūsų žmonės, kai palaikoma komanda pralaimi, išeina dar varžyboms nesibaigus.

Kitame Belgijos klube žaidžia Ramūnė Petrauskaitė bei Jūratė Juodytė. Jų klubas tik šiemet atėjo į aukštesnį divizioną, tačiau su juo pirmąsias rungtynes sužaidėme lygiosiomis. Tai parodo, kad lygis yra pakankamai geras. Tiesa, dvi komandos taškais pabėgusios, tačiau visos kitos septynios ekipos yra tokio lygio, kad negalima prognozuoti, kaip susitikimai pasibaigs.

— Lietuvoje — finansinė krizė. Ar juntama ji Belgijoje?

— Šiek tiek. Tarkim, pernai ne tik „Braxgatos“ moterų komanda, bet ir vyrų ekipa turėjo tikrai daug legionierių. Moterų komandoje pernai buvo, berods, dvylika. Šiemet jų sumažino perpus. Vien dėl to, kad jiems klubas tikrai daug išleidžia. Prieš sezoną sakė, kad geriau mokės daugiau mažai grupei, nei po truputį daugeliui žaidėjų.

— Šventėms grįžai į Lietuvą. Kiek laiko čia būsi ir kaip leidi šventes?

— Grįžau gruodžio 17-ąją ir išvažiuosiu sausio 7-ąją. Didžiausią laiko dalį leidžiu su šeima. Lankau ir draugus.

Belgijoje žais draugas

— Širdies draugas futbolininkas Mantas Kuklys keliasi į Belgiją. Kaip pasikeis gyvenimas?

— Visada smagiau būti kartu. Mano klubo prezidentas, vos pakvietęs žaisti ir sužinojęs, kad mano antroji pusė taip pat sportininkas, visąlaik sakė, jog yra už tai, kad būtume kartu. Klubo valdyba teigia, kad tada gerėja žaidimo kokybė.

Klubas bandė padėti, bet Mantas susirado agentą ir viskas labai gerai išėjo.

Mantas žaidžia Turnhauto mieste, jis — penkiasdešimt kilometrų nuo namų, tad į treniruotes, rungtynes važinėja.

— Kaip prasidėjo jūsų draugystė?

— Universitetas suvedė. Kai pirmajame kurse vienas kitą pamatėme, vėliau ir nebeišsiskyrėme.

— Mantas teigė, kad vestuvės bus Lietuvoje, tačiau datos dar nėra. Nemelavo?

— Galvojame, bet niekas konkrečiai nėra aišku. Žiedas ant rankos jau seniai yra, užtat visi ir spaudžia, sako, kad jis baigia sudilti. Kažkada vestuvės tikrai bus.

Didžiausias prietaras — nesiūti

— Kokios įsimintiniausios tavo rungtynės?

— Turbūt įsimintiniausios tos, kurios baigėsi gerai — pergalėmis. Galbūt vienos iš įsimintinesnių — salės jaunimo iki 21-erių metų čempionato susitikimas. Finale žaidėme su Baltarusija. Įžaidėme mažąjį kampinį, aš atlikau metimą, buvo geras smūgis, vartininkė nesureagavo ir viena žaidėja gavo į kaktą. Buvo prakirsta kakta.

Skirtą baudinį bandžiau realizuoti pati ir pataikiau į virpstą. Įvartis būtų atnešęs pergalę, bet rungtynės baigėsi lygiosiomis. Po baudinių serijos pralaimėjome. Tai buvo skaudžiausia nesėkmė.

— Ar turi idealą?

— Turėjau. Nors ji jau nebežaidžia, tačiau tai idealas iš vaikystės — dviejų vaikų mama olandė Mintje Doners. Kai buvau penkiolikos, teko prieš ją žaisti. Ji paliko labai gerą įspūdį.

— Ar turi prietarų?

— Mano prietarai — tradiciniai. Vienas iš jų — nesiūti, kad neužsisiūtų vartai. Jei žinau, kad savaitgalį varžybos, visą savaitę stengiuosi nesiūti. Prieš varžybas niekada nepalieku pinigų ir nesifotografuoju.

— Kokie ateities planai?

— Reikia baigti sezoną. Neaišku, ar belgai kontraktą pratęs. Be to, mes dar treniruojame vaikus.

— Planuoji tapti trenere?

— Pagal tai, kaip viskas Belgijoje, man patiktų. Jei į treniruotę ateina po kelis šimtus vaikų, noras dirbti tikrai yra. Kai žinai, kad Lietuvoje ateis tik penki vaikai, noras mažėja. Belgijoje populiariausias dviračių sportas, vėliau belgai įvardija riedulį. Tik po jų žengia futbolas.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

GIMTINĖ: Nors Belgijoje daug šilčiau, žolės riedulio lygis aukštesnis, sąlygos geresnės, tačiau Dovilė Jakaitė teigia, kad Lietuvos visada pasiilgsta.

1 komentaras:

  1. visi išsibėgios, nes panašu kad pas mus situacija neiskeis..p.s.gražus straipsniukas

    AtsakytiPanaikinti