Martynas Karkauskas, 26 metų FLC Vilnius “UV” komandos kapitonas, turintys gražių svajonių ir norų, apie savo aistrą, komandą, grindų riedulį ir jo perspektyvas Lietuvoje.
Tai nėra pirmasis toks oficialus turnyras. Pirmasis buvo Latvijoje, kur 2006-2008 metais dalyvavome Latvijos čempionato žemiausiame divizione. Buvome pakviesti dalyvauti su Latvijos grindų riedulio veteranų komandomis ir aš manau, kad pagal tai ką mes esame matę ir kur žaidę, Baltarusijos čempionatas tikrai neturėtų būti nei pats sunkiausias ar pirmasis ko mes neesame matę, kad įėjus į aikštelę mums būtų šokas nuo varžovų žaidimo lygio.
Per dvi dienas teko sužaisti tris rungtynes. Koks ispūdis iš šių rungtynių ir varžybų organizacijos?
Organizacija puiki, nes žaidėme gražioje sporto bazėje, puikioje salėje. Teisėjavimas buvo geras, matėsi, kad Baltarusijos teisėjų lygis yra žymiai aukštesnis nei Lietuvos. Jei lyginti tarptautiniu mastu, tai tiek ir baltarusams teisėjams dar yra kur tobulėti,tiek ir mūsų teisėjams, net dar daugiau. O jei apie ispūdį iš sužaistų rungtynių - tai jis gana skirtingas, nes teko žaisti su gana skirtingo pajėgumo komandomis. Pirmas rungtynes žaidėme su čempionato autsaideriais, bet šiose rungtynėse buvo labai sunku pademonstruoti sau įprastą žaidimą, nes teko išbėgti į aikštelę tik atvykus į sporto arena, buvome pavargę po ilgos kelionės ir teko pripažinti akivaizdų varžovų pranašumą. Gavome savotišką pamoką, kad ateityje kelionę visgi reiktų planuoti atidžiau ir organizmui prieš varžybas nesuteikti tokios įtampos. O žaidžiant kitas rungtynes viso mūsų žaidimo kreivė kilo tik aukštyn. Antras rungtynes, po atkaklios kovos, pralaimėjome tik vieno įvarčio skirtumu dukart Baltarusijos čempionams, kurie šiose pirmenybėse dabar žengia trečioje turnyrinės lentelės vietoje, o paskutinėse rungtynėse žaidėme prieš baltarusų augantį jaunimą, prieš kuriuos tikrai galėjome laimėti, bet teko pasitenkinti lygiosiomis.
Antros žaistos rungtynėse tau asmeniškai buvo labai sėkmingos, įmušiai net tris įvarčius ir tokiu būdu, kaip komandos kapitonas, turbūt stengeisi užvesti komandos draugus ir parodyti, kad tas pirmasis pralaimėjimas 0-4 buvo gana atsitiktinis?
Iš dalies pralaimėjimas gal ir nebuvo toks jau atsitiktinis. Galbūt pirmose rungtynėse nebuvome dar tinkamai nusiteikę, o ta asmeninė sėkmė sekančiame susitikime manau yra labai susijusi su visų aikštėje buvusių žaidėjų indėliu. Juk vieni atlieka sunku darbą gynyboje, kiti - savalaikius ir tikslius perdavimus, o tretiems, kaip man, lieka naudotis tomis pastangomis ir mušti įvarčius. Tam ir esu puolimo smaigalyje. Labai svarbus žaidimo faktorius buvo sklandus perėjimas vienu perdavimu iš gynybos į greitą puolimą. Praktiškai visi įvarčiai buvo pasiekti staigiose kontratakose, kada smūgiuotas kamuoliukas atšokdavo nuo galinio borto, o man tik belikdavo ji tinkamai nukreipti į vartus. Galima sakyti, kad toks yra mūsų žaidimo stilius.
Prieš dvejus metus „Ardo“ klubo veteranų komanda pirmą kartą dalyvavo atvirame Latvijos veteranų grindų riedulio čempionate ir nors šis bandymas nebuvo labai sėkmingas, bet jis davė neįkainojamos patirties ateities kovoms Lietuvos čempionate. Jūsų komanda yra stipriausia šiai dienai Lietuvoje ir turinti daugiausia patirties įvairiuose turnyruose už šalies ribų. Kokios tavo prognozės apie komandos perspektyvas Baltarusijos čempionate ir kokia tai nauda Lietuvos grindų rieduliui?
Kalbant apie perspektyvas šiame čempionate, tai manau, kad su kiekviena vietine komanda galime konkuruoti ir laimėti rungtynes, tik dažnai daug kas priklauso nuo smulkmenų – kaip seksis žaisti patiems ir kaip tai leis daryti varžovas, nuo varžovų priimtų taktinių sprendimų ir kaip mums seksis primesti savo braižą varžovui. Kokia nauda iš dalyvavimo čia – manau, kad tai naudinga ne tik mums, bet ir mūsų, Lietuvos, lygai. Žaisdami prieš mus, varžovai irgi gaus naudos dėl mūsų turimos didesnės žaidybinės patirties. Žaidžiant su pajėgesniais, labiau patyrusiais varžovais, silpnesnį visada gauna tam tikrų, naudingų pamokų. O įgauta patirtis visada, manau, gali turėti pritaikymą. Juk daugelis žaidėjų kažkada baigia sportininko karjerą, o tada kai kas galbūt turi norą visą ką sukaupė kaip žaidėjas perduoti ateities kartoms – vaikams.
Tu esi tarsi komandos siela, jos kapitonas ir žaidi grindų riedulį jau ne pirmus metus. Kas tave sudomino šia sporto šaka ir kuo ji tave patraukė?
Ši sporto šaka mane patraukė gana senai ir turbūt tam įtakos turėjo tai, kad nuo vaikystės norėjau žaisti ledo ritulį. Tačiau vaikams Lietuvoje tai buvo sunkiai įgyvendinama svajonė, nes vienintelė tuo laiku reguliariai veikianti ledo arena buvo tik Elektrėnuose. Grindų riedulys man tapo tarsi alternatyva ledo rituliui. Mano mokykloje ( A.Vienuolio – aut.pastaba) buvo sukurtas grindų riedulio būrelis, kuriame pradėjau pirmus savo žingsnius šiame sporte, o vėliau, pabaigęs mokslus, su bendraminčiais įkūrėme klubą.
Tavo komandos pavadinimo trumpinys “UV” reiškia “Užkeiktieji vienuoliai”– kodėl toks gana neįprastas sporto klubo pavadinimas?
Tai susiję su Antano Vienuolio mokykla (vėliau pervadinta į A.Vienuolio gimnaziją - aut.pastaba), kurioje aš mokiausi. Kaip žinia, A.Vienuolis yra parašęs kurinį „Užkeiktieji vienuoliai“. Taip simboliškai, mums ieškant klubui pavadinimo, nusprendėme, kad toks pavadinimas mums labai tiktų, juolab kad komandos ir klubo pagrindą sudarė ir dabar sudaro A.Vienuolio gimnaziją baigę vaikinai.
Ar teko gyvenime dar ką nors išbandyti be grindų riedulio?
Taip,teko. Krepšinis, futbolas, mokyklos rinktinėje žaidžiau tinklinį. Šiuo metu, be grindų riedulio, dar žaidžiu sėdimą tinklinį ir atstovauju komandai „Feniksas“. Taigi užsiimu ne vien tik „florbolu“.(angl.floorball – grindų riedulys)
Sportas, kaip suprantu, tau jau tapo neatsiejama tavo gyvenimo dalis. Ar tai netrukdo kasdienybėje?
Asmeniškai man – netrukdo (šypsosi).
7-8 metai grindų riedulyje praktiškai be rimtesnių konkurentų, ne itin dažnos varžybos užsienio šalių turnyruose. Tik pernai turėjote rimtesnę galimybę kaip komanda parodyti Lietuvoje ką mokate ir laimėjote pirmąjį Lietuvos čempionatą bei Federacijos taurės turnyrą. Kokie motyvai tave tiek laiko laikė grindų riedulyje be rimtesnių vietinių varžybų?
Visų pirmą - labai patinka šis žaidimas. Jis nereikalauja labai daug investicijų ir yra uždegantis. Tarkim krepšinis, kuris Lietuvoje yra savotiškas „popsas“, reikalauja tam tikrų kūno duomenų, kaip ūgis, kas „florbole“ realiai nelabai ir turi didelės įtakos. Grindų riedulį aš pradėjau žaisti būdamas 16 metų ir tai man visai netrukdė siekti tobulėjimo šiame žaidime, kas kitoje žaidybinėje sporto šakoje jau butų problematiškiau. Tiesiog norėjau kažkur prasmingai save realizuoti ir kuo ilgiau tuo užsiimu, tuo daugiau didėja ta motyvacija sportuoti ir kažką reikšmingo pasiekti grindų riedulyje.
Lietuvos grindų riedulio organizacija yra dar labai jauna, skaičiuojanti dar tik antrus savo gyvavimo metus. Tu pats esi įsitraukęs į jos veiklą ir esi atsakingas už įvairias mokymo programas ir busimų Lietuvos rinktinių komplektavimą. Kaip manai, ko labiausiai reikia ir kiek laiko reiks, kad šis idomus žaidimas įgytų reikiamą pagreitį ir tai ką išmoko jauni lietuvaičiai galima būtų pademonstruoti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų?
Svarbiausia dabar yra, kad vyktų plėtra. Stengtis sudominti vaikus regionuose, suteikti mokykloms kuo daugiau inventoriaus, papasakoti ir parodyti žaidimo niuansus ne tik jaunimui, bet galbūt ir vyresniems. Parodyti, kad galima laisvalaikiu žaisti ne tik krepšinį, futbolą ar tinklinį, bet ir tokį įdomų žaidimą kaip grindų riedulys. Tai galėtų tapti kaip ir alternatyvą įvairiems salės žaidimams, ypač žiemą, kuri pas mus yra ne tokia jau ir trumpa. O dėl rinktinių pasirodymo tarptautinėse varžybose - tai manau to realiai mes galime tikėtis po kokių 8-10 metų, kada užaugs įvairaus amžiaus jaunimas su tvirtais, teisingais žaidimo techniniais bei taktiniais pagrindais ir jau galės dalyvauti kiekvienos amžiaus grupės (U16, U19, U21 ir suaugusių - aut.pastaba) rengiamose, kad ir Europos antrojo diviziono varžybose. Mūsų federacijos didžiausi veiklos akcentai dabar yra vaikai ir jų pritraukimas į „florbolą“.
Kiekvieno klubo sėkmės pamatas yra vaikų paieška ir jų auginimas bei paruošimas pagrindinei komandai? Ar tavo klube yra tokių planų?
Taip, be abejo. Yra planų dirbti su kai kuriomis Vilniaus mokyklomis. Manome, kad jau pats laikas kalbinti kūno kultūros mokytojus užsiimti vaikų pritraukimu į šią sporto šaką arba patiems taip pat įsitraukti į šį procesą ir sukurti kažkokį fakultatyvą, būrelį ir pastebėjus vieną kitą talentą, turintį gebėjimų ar kokių tai įgimtų savybių, tinkančių šiam sportui, kviesti pas save į klubą tolimesniam ūgdymui ir tobulėjimui.
Sėkmės svajonių ir norų realizavime.
Interviu parengė Elidijus Rajeckas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą